Kada ir nuo ko pradėti kūdikio primaitinimą?

primaitinimas

Prancūzijos La Leche lyga 2016 m. balandį organizavo žindymo specialistų konferenciją. Jos belaukiant žindymo vadovė ir IBCLC Charlotte Yonge pakalbino žymų italų gydytoją epidemiologą Adriano Cattaneo, kuris vyko į konferenciją skaityti pranešimo apie kūdikių primaitinimą.

Ch. Yonge teigia sulaukianti sutrikusių mamų, kurioms skirtingi autoritetai pataria pradėti primaitinimą nuo skirtingo amžiaus, skirtingų patiekalų ir skirtingomis schemomis. Žindymo vadovė klausia gydytojo A. Cattaneo, kokiomis rekomendacijomis reiktų remtis, nuo kokio amžiaus pradėti primaitinimą, kokius produktus pirmiausia duoti, kaip matuoti kūdikio suvalgomo maisto kiekį ir kodėl gydytojai vis dažniau rekomenduoja pirktines tyreles kaip visapusiškai pritaikytas kūdikio poreikiams.

Atsako gydytojas Adriano Cattaneo:

PSO rekomenduoja pirmus 6 mėnesius išimtinai žindyti, o paskui žindymą tęsti primaitinant tinkamu maistu. Rekomendaciją primaitinti nuo 6 mėnesių amžiaus palaiko labai daug kūdikių sveikatos specialistų, ji paremta daugybe tyrimų. Tačiau nepamirškime, kad ji kalba apie vidutinį kūdikį. Labai maža dalis kūdikių gali būti pasirengę primaitinimui ir 4 mėnesių, šiek tiek didesnė – 5 mėnesių, o kiti ir 7 ar 8 mėnesių dar bus nepasirengę. Kiekvienas kūdikis gali būti skirtingas, tad aklai remtis kokia nors rekomendacija iš esmės yra neteisinga. Kiekvienam aišku: nėra taip, kad vos suėjus, tarkim, 6 mėnesiams, kiekvienas kūdikis staiga tampa pajėgus valgyti kokį nors kitą maistą šalia to, ką iki tol valgė (pageidautina, motinos pieno). Kalbant apie konkretų kūdikį, galime remtis tik to konkretaus kūdikio fiziologija: ar jis gali sėdėti neprilaikomas, išlaiko galvą, gali ranką nuvesti prie burnos, maistą kramto ir ryja, o ne spjauna lauk. Šie ženklai rodytų, kad kūdikis pasirengęs primaitinimui. Ir dažniausiai juos pastebime kūdikiui sulaukus maždaug 6 mėnesių.

Kai kurie pediatrai, besispecializuojantys alergijų, gastroenterologijos, kepenų ligų srityse, rekomenduoja primaitinimą pradėti anksčiau, dažnai sulaukus 4 mėn. amžiaus. Tačiau įrodymai, kuriais jie remiasi, yra daug silpnesni nei įrodymai, paremiantys PSO 6 mėnesių rekomendaciją. Be to, ankstesnio primaitinimo rekomendacija tiktų tik labai mažai grupei kūdikių, kurie yra ypač alergiški, jų šeimos nariai alergiški. Primaitinant tokius ypatingus kūdikius galbūt būtų verta sekti tokiomis specializuotomis rekomendacijomis, bet jos tikrai netinka visai populiacijai.

Kaip turėtų skirtis primaitinimas kūdikių, kurie nuo gimimo maitinami ne vien motinos pienu, tyrimų atlikta mažai, o tie, kurie atlikti, sako, kad tiek išimtinai žindomų, tiek išimtinai maitinamų pieno pakaitalais, tiek mišriai maitinamų kūdikių maisto medžiagų poreikis yra vienodas. Taigi visų sveikų kūdikių primaitinimas turėtų prasidėti vienodai.

Nuo kokių maisto produktų pradėti? Išskyrus kūdikius, kurie turi didelę alergijų riziką, visų kitų pirmasis kietas maistas gali būti bet koks. Mokymas, kad tik 9 mėnesių galima paragauti žuvį, 12 mėn. – kiaušinius, braškes ir pan., yra pasenęs. Tačiau tam tikram maistui vis tik reiktų skirti prioritetą. Pirmasis kietas maistas turėtų būti gausus geležies, cinko ir vitaminų B bei D. Pradėti nuo trintų obuolių, bulvių, morkų ar cukinijų – neteisinga, nes šiuose produktuose nėra nei geležies, nei cinko. Šių mikroelementų yra gyvulinės kilmės produktuose, pvz., mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose. Taip pat ankštiniuose augaluose. Tai gali būti pupos, žirniai, lešiai. Dar ir riešutai. Jeigu tokius produktus paruošime taip, kad pakaktų kūdikio neuromotorinių įgūdžių juos valgyti, tai bus puikus pirmasis kietas maistas. Pavyzdžiui, mano gaminami spagečiai su pesto padažu puikiausiai tiktų bet kuriam kūdikiui.

Turiu pasakyti, kad mieliausiai kūdikis ragaus tai, ką mama valgė nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Nes per placentą ir per pieną jis jau bus pažįstamas su šiais skoniais. Jeigu vaikui duosime ką nors visai kito, jam gali prireikti 10, 12, 15 bandymų, kad įsitikintų, jog tas maistas tikrai saugus ir tinkamas valgyti (taip veikia instinktai). Galiausiai pusantrų ar dvejų metų vaikui vis tiek reikės prisijungti prie bendro šeimos stalo. Tad kam vargintis su dviem perėjimais: iš pradžių – nuo motinos maisto skonio piene prie kitokių skonių pramoniniame kūdikių maiste, paskui – nuo pramoninio kūdikių maisto atgal prie motinos (šeimos) maisto? Bus daug sveikiau pradėti nuo šeimos maisto nei nuo pramoniniu būdu pagaminto kūdikių maisto. Žinoma, jeigu šeima valgo ne vien McDonald`s. Bet manau, kad tėvai – išmintingi.

Žinoma, negalima sakyti, kad pramoninės kūdikių tyrelės yra visiškai nereikalingos. Mes, suaugusieji, kartais skubam, keliaujam, tada griebiamės greitų išeičių vietoj namie gaminto maisto. Toks pat gyvenimas vyksta ir sulaukus kūdikio, tad pramoninio maisto gali prireikti. Tačiau normaliomis sąlygomis primaitinami kūdikiai turėtų gauti maistą nuo šeimos stalo.

Bet kaip tada žinoti, ar kūdikis pavalgė pakankamai, ar jo mityba visavertė? Visi pasakys, kad žindomas kūdikis gali pats susireguliuoti, kiek maisto jam reikia. Suaugusysis taip pat remiasi alkio ir sotumo pojūčiu ir susireguliuoja, ką ir kada jam valgyti. Kodėl manome, kad gamta sukūrė „juodąją skylę“ tarp 6 mėnesių ir dvejų metų, kai žmogaus savireguliacijos mechanizmai valgant neveikia? Svarbiausia tėvų užduotis – nemaitinti jėga ir duoti dar, jei vaikas prašo. Jeigu per daug kišdamiesi sugadinsime šį savireguliacijos mechanizmą, vaikui galime pridaryti mitybos problemų visam likusiam gyvenimui. Reikia išsaugoti natūralius fiziologinius procesus.

Na o dėl maistinės vertės, maitindami pramoninėmis tyrelėmis galime puikiai išmatuoti, kiek baltymų, riebalų, kalorijų vaikas suvalgė, nes viską matome ant etiketės. Šeimos maistas tokių etikečių neturi, tačiau dėl to neverta jaudintis. Jeigu šeima valgo sveikai, tai pusryčiams, pietums ir vakarienei valgys daugybę skirtingų produktų, o ruošdami kad ir tuos pačius patiekalus, nuolat keis jų receptūrą, tad natūraliai kūdikis gaus reikalingą kiekį jam svarbių maisto medžiagų, tarp jų ir geležies, cinko, vitaminų B ir D. Nuostabu, bet ir metų nesulaukę kūdikiai instinktyviai žino, kiek ir ko jiems reiktų suvalgyti, tad tėvams tereikia pasirūpinti patiekalų įvairove. Dar rekomenduočiau kūdikiui duoti ne tik trintus patiekalus, bet ir nemažai tokio maisto, kurį jis galėtų pats suimti ranka ar pirštais. Maitinimasis turi būti aktyvus, o ne pasyvus.

Tad kodėl vis tik daugelis linksta prie komercinio maisto? Manau, kad atsakymas ir taip aiškus – rinkodara. Pramonės įmonės išleidžia nepalyginamai daugiau pinigų reklamuoti savo produktus negu visuomenės sveikatos organizacijos skatinti sveiką mitybą. Be to, rinkodara darosi vis labiau rafinuota. Nors kai kuriuos produktus galima reklamuoti motinoms tiesiogiai, daug didesnį poveikį daro netiesioginė reklama, kai pramonės produktus rekomenduoja gydytojai, kuriems tos pramonės įmonės apmoka įvairius projektus, konferencijas, keliones, apipila dovanomis, tam tikromis knygomis, lankstinukais, straipsniais ir pan.

Be to, kad taip daromas poveikis visuomenės sveikatai, man taip pat rūpi, kad taip daromas poveikis ir mūsų planetai. Kūdikių maisto pramonė taip pat prisideda prie visų globalinių problemų kaip užterštumas, geriamo vandens stygius, klimato pokyčiai ir t. t.

Taigi darant sprendimus dėl kūdikių mitybos, rekomenduočiau grįžti prie ištakų, prie fiziologijos. Gaila, kad ją pamirštame.

Visas interviu su lietuviškais titrais:

(Titrai dar nėra puikios kokybės, tad norėdami dalintis, dalinkitės nuoroda į šį straipsnį, kur vėliau bus įkeltas atnaujintas video.)

Gydytojas Adriano Cattaneo – epidemiologas, ilgus metus dirbęs Motinos ir kūdikio sveikatos institute Trieste, Italijoje, kuris atlieka daugybę su žindymu susijusių tyrimų, renka žindymo statistiką. Jis taip pat daug metų praleido besivystančiose šalyse, kur dirbo Pasaulio sveikatos organizacijos gydytoju. A. Cattaneo parašė ar bendradarbiavo rašant daugiau kaip 150 straipsnių moksliniuose žurnaluose, knygų, konferencijų pranešimų. Jis yra Epidemiologijos bendruomenės Italijoje ir Italijos pediatrų kultūros asociacijos narys. Vienas reikšmingiausių jo darbų – kurti ir įgyvendinti veiksmų planą, kaip saugoti, skatinti ir remti žindymą Europoje. Šis gydytojas taip pat dalyvauja nacionaliniuose ir europiniuose projektuose, susijusiuose su ikimokyklinukų ir mokyklinio amžiaus vaikų valgymo sutrikimais.

Save

Save

Save

1 Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *